Mano istorija prasidėjo 2020 03 28. Buvo pati šilčiausia diena per visą pavasarį. Net meterologai užfiksavo (vėliau pati patikrinau). Tą dieną aš ir gimiau. Pasauliui savo akeles atmerkiau jūrų kiaulyčių veislyne "Lepūnėlis". Mamos, jūrų kiaulytės, Auroros Belos ir tėčio Maybacho (irgi jūrų kiaulytės) šeimoje.
Gimiau, valgiau daug šienelio bei morkų, žaidžiau ir miegojau, miegojau ir vėl žaidžiau, kol išaugau į tikrą gražuolę: ilgos "Irisų" (saldainių, kur labai dantis gadina) spalvos garbanos šokčiojo sulig kievienu mano žingsneliu. Ir vieną vasaros dieną, tiksliau liepos 8 dieną, jūrų kiaulyčių veislyno "Lepūnėlis" veisėja mane atvežė pas mergaitę, vardu Sigitėlė...
Nuo tos dienos jūrų kiaulytė Irisėlė (t.y. aš) labai pamilo mergaitę Sigitėlę, o Sigitėlė- savo jūrų kiaulytę Irisėlę- mane! Tebūnie tai skamba kaip pasaka- juk jos visos apie gyvenimą. Ir net iš pažiūros paprasčiausiame gyvenime karts nuo karto suspindi pasakiškų epizodų.
Tada dar nežinojau, kokia galinga meilės jėga. Nors žmonės ir sakė, kad meilė galinti net kalnus versti. O kai meilė man išmokė gyvenime prie siuvimo mašinos nesėdėjusią Sigitėlę siūti guolius- tada aš supratau, kad tie visokie kalnai- niekis...
Aš, Sigitėlė ir mūsų geriausias draugas- ežiukas Žiūžiukas gyvenom labai smagiai: netik kad drauge siuvom guolius, susiradom daugybę draugų jūrų kiaulyčių, bet ir daug linksminomės, žaidėm, juokavom ir tiesiog... gyvenom. O tada, kai mažiausiai tikėjomės, vieną dieną aš dar buvau, o kitą... manęs neliko...
Tik nesupraskit klaidingai: aš nedingau VISAI. Nedingau, nes turėjau MEILĘ. Tą pačią, kuri vieniem kalnus nuverčia, kuri išmokė Sigitėlę siūti... ta pati meilė ėmė ir surado vienai mažai, garbanotai jūrų kiaulytei galimybę net "išėjus" pasilikti. Juk dabar mes irgi kalbamės, tiesa? Alio Alio Alio... juk girdi mane???
Tuo metu Sigitėlė su Žiūžiuku labai liūdėjo. Taip liūdėjo, kad net siūti be manęs nebegalėjo.
-Negi turėtum išmesti mane iš galvos, vien todėl, kad nerandi akimis?- pasakiau vieną vakarą Sigitėlei į ausį, o kitą dieną atsiunčiau jiems pagalbininkę- jūrų kiaulytę vardu Planeta. Tiesa, ji buvo dar labai maža ir baisi nemokša! Pradžioje, stebėdama juos siuvančius guolius, taip kvatojausi, kad pora kartų vos nuo savo vaivorykštės nenupuoliau...
Taigi... manęs nebeliko, bet meilės valia aš tebesu! Vadovauju guolių siuvimui Sigitėlei ir Planetai su Žiūžiuku. Aš esu, kuomet kažkieno pirštai klaviatūroje veda “Irisėlės tuneliukai”, kaskart, kai šią parduotuvėlę atranda naujas žmogus, kai Planeta su Sigitėle pasiuva guolius, o Žiūžiukas išsiunčia užsakymus, kai žmonės juos gauna, o jų augintiniai naudoja, netgi dabar, kai Tu skaitai mano istoriją, aš GYVENU!
Ir visai nesvarbu, kad dabar gyvenu truputėlį kitoje dimensijoje. Juk kątik Tave apvedžiojau po savo guolių parduotuvėlę! Labai nenustebk, jei prieš kelias akimirkas net neplanavai nieko čia pirkti, o dabar vos tvardaisi nuo poros tuneliukų ir Kutuliukų puodelio įsidėjimo krepšelin. Žinok... tai aš Tau šnabždu į ausį:
- Linkėjimai iš "Irisėlėls tuneliukų"- labiausiai išprotėjusios guolių jūrų kiaulytėms ir kitiems mylimiems augintiniais siuvyklėlės ir parduotuvėlės, kur išskirtinius rankų darbo guoliukus siuva jūrų kiaulytė, ežiukas ir mergaitė!
-Irisėlė
P.S. būtinai aplankyk mus Facebook'e! (nuorodą palikau pačioje parduotuvėlės apačioje). Ten kiekvieną dieną siuvyklėlės komanda: Sigitėlė, Žiūžiukas ir Planeta patiria įdomių nuotykių, spręndžia mažus nesusikalbėjimus, krečia vieni kitiems išdaigas ir svarbiausia- kiekvieną dieną vieni kitiems pasako daug gražių žodžių! Ai ir dar, aišku, kad siuva!
